Mūsų Miestelis » Miestelio Istorija

1,5 km į pietus nuo Leipalingio yra Černiauskų piliakalnis, 2 km į pietvakarius – Druskininkėlių piliakalnis, Leipalingio vakarinėje dalyje, į vakarus nuo Seiros dešiniojo kranto yra Leipalingio kapinynas, todėl vietovė, kurią iki XIII a. antros pusės sunaikino kryžiuočiai, galėjo turėti gynybinę reikšmę.

 

Lietuviams XV–XVI a. pradžios per vidaus kolonizaciją apgyvendinant Užnemunę Leipalingio dvaras minimas 1503 m., miestelis, vėliau žinomas kaip Lepunikai – 1516 m.

 

Nuo XVI a. priklausė stačiatikiams Sapiegoms, kurie 1520 m. čia pastatė cerkvę, vėliau, tapę katalikais – ir pirmąją bažnyčią. Vėliau Leipalingis priklausė Masalskiams, nuo XVIII a. pabaigos – Plateriams.

 

Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą sudegintas. 1818–1950 m. valsčiaus centras. Prie dvaro veikė geležies liejykla. XIX a. pabaigoje Leipalingis tapo svarbia kelių, jungiančių Seinus su Seirijais ir Merkine, sankryža.

Apie 1817 m. įsteigta parapinė mokykla, 1906 m. įkurta biblioteka. 1941 m. rugsėjo mėn. nacių okupacinės valdžios įsakymu sušaudyti 155 Leipalingio žydai. Miestelis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

 

Po karo Leipalingio apylinkė buvo vienas Užnemunės partizaninio judėjimo centrų – čia veikė Šarūno rinktinė. Sovietų valdžia ištrėmė 51 miestelio gyventoją. 1950–1995 m. buvo V. Lenino kolūkio centras, buvo melioracijos statybos valdyba, Kauno „Baltijos“ susivienijimo siuvimo cechas, kaimo ambulatorija, prekybos centras. Yra vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė“, siuvimo cechas, girininkija. Veikia Melioracijos, statybos ir montavimo bendrovė „Leimesta“.

2003 m. patvirtintas Leipalingio herbas.